Atidunda sunkiais žingsniais darbas, paima mano galvą už plaukų, ir tekšt tekšt murkdo į purvą, žinosi, kaip svajot. Atskrenda rožinės fėjos balerinų sijoniukais, pririša man prie ausų po helinį balioną, ir pukt pukt traukia aukštyn: rašyk, sako, mieloji, viską, kas trukčioja tarp smegenų nervų, kai klaidžioji išsišiepus be tikslo po savo rožinį miestą. Pranešinėk ugniniais signalais balzganam dangui apie žaibiškus nuotaikų pokyčius, ir visus mintijimus, kad esi gabija židinio gobėja. Iš miglų išnyra senas kiaulių nuėstas autobusas, keisti keleiviai atrodo ką tik išleido savo sielas po dausas pasibastyt, ššš, nejudink jų, kol besieliai. Sako, taip galima vargšelius amžinai užrakint bepročių anapusybėj. Niaukiasi ir viauksi poros mėnesių pūkuoti šunyčiai, būsiu jiems visiems mama, duosiu atsigerti saldaus nektaro, užauginsiu dievukus. O žinot kitose šalyse populiarūs gyvūnėlių psichologai, manau, šis darbas man patiktų. Netampytų už šviesių plaukų po paklaikusias dykumas.
O rašant net ir su nuliu lankytojų galima ketvirtoj vietoj pagal apsilankymų skaičių pabusti:
O žirnį nunešė į muziejų. Ten jis ir šiandien guli.
Uf uf, prisirenkam pilnus vežimėlius žaislų darbuotojų vaikučiams, meškiukai knar knar knarksi… Žmonės žiūri, mes kaip super daugiavaikės mamos puškuojam ir šluojam lentynas, ponia-už-žaislus-atsakinga-darbuotoja, o ar šitų mašinyčių daugiau sandėly nebūtų? O gaila. Pasiimu diiiiiiidelį rožinį meškiną, vos panešu, nes jo liemens apimtis kaip mano dvi. Pirkėjų vaikučių akys milžiniškos, mama, ir aš tokio noriu. Kasininkė šypsosi, už mūsų į eilę žmonės nedrįsta stoti. Tai vadinama komercinėm vartotojiškom Kalėdom.
Kalėdos namuose: labai Tavęs pasiilgau, kol buvom darbuose, ir aš, apkabinu iš nugaros ir prisiglaudžiu, paruošiu mums arbatos, kokios norėtum, tokios pačios, kaip sau, erštkėtuogių su persikais, gal pažiūrim filmą, Kusturica, tinka, prašau dar gabalėlį kumpelio, ačiū, Tu nuostabus, ir Tu man labai patinki, kodėl mums kasdien skauda galvas, gal orai keičiasi, tai bet kad kasdien, greitai kraustysimės į erdvesnį butą, kartu visom mano gėlėm rožiniuose vazonuose, man su Tavim visur smagu.
Ir jau man kažką nupirkai dovanų.
:D
Delusion Illusion Confusion
Migla mieste ir aplink mano kūną. Mažyčiais dilgčiojančiais dygsniukais smelkiasi iki kaulų ir sąnarių raiščių. Medžiai parke, pravažiuojančių automobilių gausmas, juostelėję miestiečių siluetai, viskas atrodo kaip ilgai kruopščiai ruoštos dekoracijos šios dienos gyvenimiškiems spektakliams. Kodėl Tu ne darbe? Kodėl leidi miglai vaikyt Tave nusibodusiom gatvėm? Ar žinai, kurie dabar metai?
Bernuži mielas, negi nematai, kad šilti mano delnai desperatiškai siekia glostyt šviesias vaikų galvas. Dukružei pint kasas, sūnų vesti basą per šlapią žolę iki upės. Kad išmoktų rupužių ir žalčių nebijot.
Grįžk prie baltais lapais apdulkėjusio darbinio stalo, ir susirask, kaip lietuviškai išversti tą riebiai smegenyse išraižytą šio ryto savijautos pavadinimą – DELUSION. Žiūrim: 1) (su)klydimas; 2) iliuzija; 3) apgavystė; 4) manija. Argi iliuzija – ne illusion? Turėtų būti priešingos reikšmės, kaip decrease-increase, decline-incline. Deliuzija. Hm.
Bet kokiu atveju, jei nori stereotipiškai rigidiškai matyt pasaulį – gydykis, baltoji miglų beprote.
Arba toliau spoksok į išvarvėjusius Dali laikrodžius mėlynose Van Gogho naktyse.
Tavo teisė rinktis.
All my life watching America
Peržiūriu Churchill bloge Youtube vaizdelį apie dumb dumb amerikonus, nesusilaikau nepakomentavus apie tai, kad ir lietuviai per „Klausimėlio“ laidą protingai papostringauja, užsileidžiu Tracy Chapman, ir iš karto teleportuojuosi į Uolėtuosius kalnus, mano gimtadienis su braškėm, meškėnai ateina savo picos porcijos pasiimti, elniai laižo langus, šypsausi baltai ir plačiai, už arbatpinigius perkuosi džinsus ir raudonus batus, po naują porą kas savaitę, ir kaipgi Lietuvon visą meškučių kolekciją parsigabensi. Visur yra dirbtinų ir nuoširdžių, šaltų ir draugiškų, kvailų ir protingų. O ar jūs Europoje irgi auginate šunis? Ne, bet mes puikiai išsprendėme kamščių keliuose problemą – į darbą keliaujame lijanomis, labai patogu. O kaip aerouoste supratote, kad čia mes? Iš karto matosi, kad jūs europiečiai – tokie liekni. Bet štai jau kepu purius keksiukus, tirštai varvinu ant jų Hershey‘s, ir negerai, kad terasoje stovi nenaudojamas grilis. Šiąnakt vėl buvo atėjęs lokys, baseine radau driežą, kieme šoka pamišęs briedis. Miškus vadinu indėnų vardais, kopiu į uolėtas viršūnes, miegu po pušim prie šaltinio, o švilpikas nenutyla. Savo svajonių neskirstau į lietuviškas ir amerikietiškas.
Tigras mieste
Šeštadienį miesto centre sutikom tokią šeimynėlę:
Iš pradžių pasirodė juokinga, paskui pagailo vaiko, o galiausiai ėmiau svarstyti įvairias tokio viešo pasirodymo surengimo versijas:
1. Vaikas ypač mėgsta dėmesį. Tėvai nebepajėgia tiek jo suteikti, kiek reikalaujama, todėl aprengia tigriuku ir naudoja gatvės praeivių dėmesio resursus;
2. Dėmesį mėgsta tėvai. Tačiau patiems rengtis gyvūnų kostiumais brangiai kainuoja, taip pat kyla grėsmė sutikti šefą, kuris neturi humoro jausmo ir svarsto jų karjeros galimybes, todėl naudojasi vaiku;
3. Nei vaikas, nei tėvai neturi ypatingų dėmesio poreikių, tiesiog mažajam nupirko kostiumą darželio karnavalui, o jis taip berniukui patiko, kad tas griežtai atsisakė eiti laukan apsirengęs kaip nors kitaip, nei tigriuku.
4. Kuris nors iš trijulės pralošė lažybas ir privalo žygiuoti centru kenčiant įvairiapusiškus praeivių žvilgsnius (bei fotoaparatų blykstes).
Any more ideas?
Dar pagalvojau, kad Laimikio fotografams būtų šis personažas patikęs…
Bix-xx. Savęs neapgausi.
Taigi žinok buvom vakar
Bix-xx‘uose. Organizatoriai šiek tiek apsiskaičiavo, planuodami, kaip mes ten
visi sutilpsim, kas nulėmė mano pėdos išnarinimą. Skauda, bliamba.
Nemažai muzikos
žvaigždžių susirinko Bix‘ų pasveikint: Algis Greitai, In Culto, Biplan, Deivis,
Requiem, Nojus, Marijonas, G&G, Skamp. Labiausiai patiko Arina, kuri įžengė
į sceną susišukavusi kaip iliustracija kiaulaitei iš kaskartą Samo pasakojamo
anekdoto – atsimeni, kurios šernas klausia: kodėl Tu vaikštai kaip čiūčela. Funny.
Dar kniaukė morčiaus kankinamos katės balsu. Be žodžių, tiesiog kniaukė.
Vargšė.
Žinau, kad kiti smerkiančiai vertina visokius tokius a la atsikūrimus po belekiek metų, nes tai
dažniausiai finansiškai labai apsimoka, neįdedant ypatingų kūrybinių pastangų.
Pagroji prieš dvidešimt metų sukurtus gabaliukus ir susirenki minimum po
penkiasdešimt litų nuo galvos. Bet o tačiau kita vertus koks skirtumas, jei
jiems smagu užlipti ant scenos, o mums paklausyti? Juk niekas nieko neapgauna.
Bix‘ų kurtos dainos nė velnio neprarado savo vertės, tiek muzikos gelmės, tiek
lyrics‘ų prasmės požiūriu. Jei kas nors ką nors panašaus sukurtų šiemet, niekas
neapkaltintų aštuoniasdešimtųjų skambesiu. Žodžiu viskas tiko ir patiko. Geras
būdas praleisti šeštadienio vakarą.
(O kada ponia Didžiulienė
plaukus nusikirpo? Iš karto net nepažinau)
Šiandien pasipuošiau kūdikiškom rausvai žalsvom spalvom ir man sako esi tokia šviesi kad net akini. Nesuprantu čia komplimentas ar priekaištas. Bet ai vis tiek šypsausi. 
Vakar buvo puikus vakaras. Svečiavausi pas sesytę. Ji davė man savo naujuoju mandarininiu rankų kremu pasiteplioti. Paruošė tikro karšto šokolado. Pačio tikriausio. Man nepatinka, kai kavinėj užsisakau šokolado, o atneša miltelius, užpiltus verdančiu pienu. Paskui ji išskalavo indelius, kuriuose ruošė ir patiekė tą gėrį, todėl dar gavau ir šokoladinio pieno. Tada prisiminiau, kad apie mirtį nuo panašių gėrimų ruošiuosi rytoj (t.y. šiandien) vat šičia rašyti ir paklausiau sesytės, ar ji žino, kas yra blogas. 
Mano bendradarbė nusipirko keptuvę už visą trečdalį savo algos belekokią gerą ir dabar, tarsi bandydama save pateisinti, kiekviena miela proga primena, kad mes valgom mirtinai nuodingą tefloną – suprask, maistą, ruoštą už normalią kainą pirktoje keptuvėje. Va – jė – zau. 